Markizo pasaulis kitoks nei mūsų – jame nėra jokių garsų. Katinėlis kurčias, negirdi kai jis kviečiamas, meiliai vadinamas vardu, nereaguoja į jokius garsus jei nemato, kad yra ne vienas patalpoje. Gal dėl šios priežasties jis ir buvo atvežtas užmigdyti į veterinarijos kliniką. Po šios buvusių šeimininkų išdavystės jam buvo labai sunku, tiek dėl naujos vietos, tiek dėl kitų gyvūnų ir žmonių. Dėl patiriamo streso buvo net ištikęs epilepsijos priepolis, po kurio sekė ilgai trukusi depresija. Supratome, kad Markizas nesutvertas prieglaudos gyvenimui, todėl dabar laikinai gyvena namuose. Ten jam gera, buvusių negandų pasekmės po truputį traukiasi (kailiukas vėl baltas ir švelnus, atsistato prarastas svoris), katinas tyliai vaikštinėja po namus, įsitaiso kur jam patogu, šildosi saulėkaitoje vizgindamas savo vėduoklę primenančią uodegą, nebejaučia streso ir ilgesio, glaustosi ir murkia, retkarčiais ir tylutėliai sukniaukia. Iki laimingos pabaigos trūksta tik naujų gerų namų, kur jis bus mylimas toks koks yra. Jis kastruotas nukirmėlintas ir skiepytas.